Infoturas

Kiekvieną pavasarį ir rudenį, o kartais vasarą turizmo agentūrų projektų vadovai skubiai ruošiasi į kelionę. Žmonės tuo tarpu galvoja „važiuoja už kapeikas į bet kurią šalį, gyvena geriausiuose viešbučiuose, maitina daug ir skaniai, pora ekskursijų“… Daug kas nori patekti į infoturą. Ir patenka. Per giminaičius, draugus ir pažįstamus. Paskutiniu metu turas laikomas sėkmingu, jeigu tokių žmonių mažiau pusės. Kiek pastebėjau į infoturą važiuoja 3 kategorijos žmonių:

-          žmonės, kurie važiuoja tik dėka jų pažįstamų;

-          projektų vadovai arba menedžeriai norintys gerai praleisti laiką ir pailsėti;

-          menedžeriai, kuriuos laukia tiek darbo, kad nėr laiko net atsipalaiduoti.

Su tais kurie važiuoja „ne dirbti“ viskas aišku pasidaro jau pirmą dieną. Dauguma iš jų audringai reaguoja į informaciją, kad viešbučius reikės apžiūrinėti visą dieną. Draugai ir pažįstami juos matyt neperspėja. Bet dažniausiai jie tyli, nes supranta savo padėtį.

Menedžeriai atvažiavę čia “chaliavint” daro kitaip – po vienos kitos viešbučių apžiūros pradeda mausti arba išsisakinėja savo nuomones apie tai, kad jau laikas važiuot prie jūros, esą viską žinantys ir be apžiūrų. Bando „apžavėti“ gidą. Ir dažniausiai pasiekia savo tikslą. Sunkiausia, žinoma, tiems kurie važiuoja dirbti. Neseniai grįžau iš inforturo.  Nors jau ne sezono pradžia, bet vis tiek. Nesakysiu kelionių organizatoriaus vardą, su kuriuo kartu važiavom, taip pat kaip ir mūsų – labai žinomą firmą, todėl kad istorija buvo visai tipiška.

Pirmi siurprizai prasidėjo dar Vilniuje. Turą ieškojau priekabingai, todėl kad reikėjo apžiūrėti konkrečius viešbučius su kuriais aš jau dirbau, bet nemačiau. Patikrinęs programas, apmokėjęs turą, pradėjau ramiai laukti skrydžio. Prieš išskrendat, vakare pasiėmus bilietus, o kartu gavau turo programą. Ji žymiai skyrėsi nuo pirmojo varianto. Visas regionas – Sidė faktiškai už regėjimo lauko, dvi dienos maitinimo, pusiaupensionas, vietoj pensiono, kurį mums žadėjo iš pradžių.

Turizmo agentūroje mane nuramino, kad ši programa tik vaučeriams, o mes važiuosim į turą, kuris buvo aprašytas pirmame variante. Pasiūliau visgi perduoti pirmąjį programos variantą gidui Antalijoje. Ir tai buvo mano pirmoji „klaida“. Vadovas, gidas ir didelė grupės dalis atidžiai apžiūrinėdavo mane, kaip vabalėlį po mikroskopu, tikėdamiesi, kad atvažiavę į viešbutį viskas išsipildys. Bet tai, kad kitądien aš vėl paprašiau vadovybę surasti galimybę ir parodyti viešbučius, apie kuriuos buvo kalbama anksčiau, sukėlė žmonių pasipiktinimą. Ir nors pora žmonių palaikė mano prašymą, vadovybė ir gidas buvo nevisai patenkinti. Skelbiant trečios dienos programą, Vilniaus turizmo agentūros atstovas išlaikė pauzę ir pasakė , kad „daugumos“ menedžerių prašymų mes aplankysim pora viešbučių. Grupės vadovo ir gido pozicija mane stebino. Į visus klausimus aš gaudavau atsakymą „o dauguma mano kitaip“.

Dabar aš supratau kas tai yra būti dėmesio centre. „Dauguma“ bandė sužinoti kas aš ir iš kur, ar dirbu turizme ir pan. Pasirodo, kad aš dirbu Vilniaus turizmo agentūroje be to didžiausioje šalyje. Už nugaros išgirdau replikas tipo: „Pasiėmiau jo vizitinę, kažkoks menedžeris. Vėliau išsiaiškinsime“. Trečią dieną vienas vyrukas nusprendė pastatyti mane į vietą.

-          Sakote, kad atvažiavote čia dirbti?

Atrodo mano atsakymas buvo netaktiškas:

-          Taip. Aš neplanavau atostogų, atvažiavau dirbti.

-          Asmeniškai aš atvažiavau čia ilsėtis ir kiti taip pat todėl prašau netrukdyti mums mėgautis atostogomis. Manau mes susitarėm!

-          Kaip gi jus pardavinėsite viešbučius nematant?

-          Na, kaip nors parduosiu.

Mes nesusitarėm. Nors, jam tai buvo jau ne galvoj. Kitas dvi dienas daugiau nei pusė grupės nevažiavo apžiūrinėt viešbučius, o visą dieną gulėjo paplūdimyje, degindamiesi, gerdami alų ir kitus stipresnius gėrimus, nes viešbutis kuriame mes gyvenome dirbo „viskas įskaičiuota“ sistema. O mes, „mažuma“, kiekvieną diena, nuo ryto iki vėlaus vakaro lankydavom viešbučius. Vadovas ir gidas visąlaik skubino, juk jiems irgi norėjosi pasimėgauti saule ir jūra.

Paskutinę dieną grįždavome jau į Antaliją. Pailsėjusi „dauguma“ derėjosi ir pirko suvenyrus, o mes, kas dirbo visą tą laiką buvome taip pavargę, kad iš tikrųjų norėjosi tik poilsio, pagulėti pliaže, truputi atsipalaiduoti. Be to, atvažiavus atgal į Vilnių ryte kai kuriems reikėjo į darbą. Gidas buvo kitos nuomonės. Juk „dauguma“ jį palaikydavo. Bet… kam aš apie visą tai pasakoju? Niekai. Dabar visi supranta kas yra infoturas. Menedžeris bando pažinti šalį, darbo su viešbučiais sąlygas, žino kiekvieno pliusus ir minusus. Pardavimai auga. Patenkinti visi. Bet dažnai gidai (ne vadovai) „priimančios pusės“ pasiruošę dar kartą priminti, kad jokių pretenzijų dėl programos ir viešbučių reikšti nereikia. Mat firma ir taip nemokamai vežioja, maitina ir apgyvendina viešbučiuose. Reikia  būti dėkingais. O turizmo agentūros menedžerė  - grupės vadovė į mano repliką apie antisanitariją viešbutyje , kur mes gyvenome, atsakė: „Nikas nieko nedarys ir kalbėti apie tai kvaila! Aš atvažiuočiau pas jus į svečius ir pradėčiau viską kritikuoti“. Atrodo ji net ir nesuprato, kad mes norėjome padėti jos firmai pašalinti trukumus. Turistai ne svečiuotis į viešbutį važiuoja, o moka didžiulius pinigus.

Na, o kalbant apie nemokėjimą, tai darbo sezonas su turo operatoriumi moka už viską. Ir patys viešbučiai dažnai nemokamai apgyvendina „info“ grupes. Mes, turizmo agentūros, mokame už reklamas, bandom įtikinti klientus važiuoti būtent į šį viešbutį, tikim kiekvienu turų operatoriaus žodžiu, patys priimam turisto pretenzijas. Be to ir dirbam nemažai.

Tipiškos infoturų problemos iš turų operatorių pusės: siųsti grupių vadovams atsitiktinius menedžerius, kurie nenori ir negali kontroliuoti kaip laikosi turų programų. Visų pirmą dėl to kenčia patys turų operatoriai. Pavyzdžiui, keli mano pažįstami irgi menedžeriai, principingai nuo praeitų metų nedirba su 2 turų operatoriais. Vieno vadovė atsisakė dirbti su grupe, o rezultate gavosi, kad šalį ir viešbučius po kurio laiko praktiškai neatpažino. O merginos menedžėrės iš kitos firmos viešbučių apžiūrimo metu fotografavo vieną kitą… khm… taip sakant, ne visai padoriose pozose.  Nei į viešbučio menedžmentą, nei į „priimančios pusės“ atstovus , nei į mus, paprastus turo agentus jos nekreipė jokio dėmesio. Bet dauguma su manimi dabar sutiks – dėl netvarkos, chaoso firmoje gali ir ne tik gali, bet prasideda problemos su turistais. Turizmo agentūroms normos variantu tapo žiūrėti į infoturą, kaip į chaliava ir siūlyti ją savo giminaičiams, artimiems ir pažįstamiems. Kaip rezultatas, dauguma važiuoja į infoturą kaip turistai poilsiauti. Turo programa trumpėja, o normaliam menedžeriui sunku dirbti.

Kaip gi spręsti visas šias problemas. Tariausi su menedžeriais, kurie nuolat važiuoja į infoturus. Štai pora pasiūlymų:

-          turų operatoriams reikia siųsti į infoturus rimtus, žinančius šalį menedžerius;

-          kontroliuoti vietoje kiekvieno menedžerio darbą. Jeigu menedžeris atvažiavo ilsėtis išskaityti iš agentūros visą sąskaitą už „turisto“ poilsį šalyje.

-          galima pasirašyti sutartį su agentūrą, kad jeigu, pavyzdžiui, bus sutrumpinta turo programa tegu moka agentūrai turo kainą arba dalį kainos.

Jeigu įvesti tokias griežtas taisykles gal atsitiktinių žmonių infoture nebus arba jų skaičius tiesiog sumažės.