Palikęs trumpam darbą, namus nusprendžiau įgyvendinti savo svajonę. Jūra… poilsis… saulė… Po ilgų ir sunkių dvylikos mėnesių darbo norisi ne Kanarų ar Kipro, ne Turkijos arba Egipto su penkių žvaigždučių viešbučiais. Norisi ramaus sielos ir kūno poilsio, atstatyti jėgas. Geriausiai į šį vaidmenį tiko mūsų Lietuvos kurortai – Nida, Pervalka, Preila, Šventoji, Juodkrantė, Palanga… Na ką, startuojam?
Startavome mes gan vėlokai, maždaug pirmą. Sekmadienis… nuostabus jausmas… rytoj darba diena, o tau nereikia sukt sau galvos kaip keltis šeštą ryto ir pan. Trumpas sustojimas degalinėje, padangų patikrinimas, pora sumuštinių ir Red Bull’as – šlykštybė baisiausia, bet darbas pripratino prie šio baisaus skysčio. Važiavom truputi padidintu greičiu… supraskit, naujutėlė bmw 3 galinga, gyva… Ir va 350 kilometrų per tris valandas su visais posūkiais ir greičio apribojimais.
Palanga…
Ir sovietų laikais Palanga buvo pačiu mylimiausiu Baltijos kurortu. Palangoje gydo pati gamta: jūra, pušies kvapas, saulė, smėlis… O žinote kad privers jūs su džiaugsmu prabusti net po bemiegos nakties, net po sunkios darbo dienos, išlipti iš lovos, nusišypsoti ir pragyventi dieną su gera nuotaika? Paukščių čiulbėjimas už lango… Ir štai pabudimas saulėta diena, už lango dainuoja paukščiai, toli nuo civilizacijos – štai yra paprasta, žmoniška laimė.
… būna kad sekasi… na, tiesiog nerealiai sekasi. Ir tąkart mums sekėsi, gal todėl, kad prieš išvažiuojant, kelią perbėgo juoda katė arba likimas nusprendė palepinti, bet sekėsi. Visų pirmą, žydras dangus ir ne vieno debesėlio, o tai yra labai retas reiškinys Lietuvoje. O čia taip gražu, taip gražu, kad akį rėžia. Ir nesvarbu, kad šaltoka, nesvarbu, kad žemė šalta ir šlapi po lietaus. Mes juk neieškom lengvų kelių 
Išnešėm iš kambario apklotą, patogiai įsitaisėm kopose. Vakarui artėjant visi kartu nusprendėme nuvažiuoti į Klaipėda.
Aura Klaipėdoje kažkokia keista – kiekviename pastate, kiekviename akmenėlyje matai istoriją, o namai tarsi prisigėrė vokiškos kultūros ir tai nesunku pastebėti – fasadai, langai ir t.t. Restoranų čia mažai, dauguma iš jų jazz klubai, alaus barai, bet ne to lygio, kur bastosi girti vyrukai, o tikri, vokiški, su gyva muzika, filtruotu alumi, paslaugiomis ir apkūniomis padavėjomis. Į vieną tokį mes užėjome pavakarieniauti. Mums pasiūlė vietą antrame aukšte prie didžiulio lango. Pro langą buvo matyt gatvelę, savybingą senoviniams Lietuvos miestams. Puodelyje – kapučino. Taip patogu, kad net nenorisi, kad šis vakaras pasibaigtų.
Antradienio rytas – priešpaskutinė mano trupių atostogų diena. Paprastai tokiomis akimirkomis pradedi daug galvoti, kažką mąstyt, liūdėt, kažką nespėjai padaryti, kažkur nueiti, kažką pamatyti, be to ir pasaka kada nors baigiasi, vėl miestas, vėl šiokiadieniai, darbas… BET… liūdesio nebuvo… buvo džiaugsmas, ramus ir patenkintas džiaugsmas. Gal todėl, kad diena, dar visa diena priekyje ir ją reikia pragyventi. Bet kaip? Po ilgų apmąstymų mes nusprendėme nuvažiuoti į Klaipėdą ( vėl ) ir aplankyti jūrų muziejų.
Jūrų muziejuje buvau vieną kartą ir tą prieš aštuoniolika metų. Pats stebiuosi, bet puikiai viską prisimenų, bet labiausiai… pingvinus. Juokingi gyvūnėliai. Ir štai antras kartas po tiek metų… išties įdomu. Automobilį palikome stovėjimo aikštelėje prie uosto, nupirkome bilietą į keltą. Ir štai mes Kuršių nerijoje. Nuo karietos mes atsisakėm. Iki muziejaus du kilometrai pėsčiom. Bet kam be reikalo gailėti savo kojų?=)
Taigi. Anksčiau muziejus buvo fortu. Dabar tai muziejinis kompleksas: Jūrų muziejus ir akvariumas; Kuršių nerijos gamtos muziejus ir delfinariumas. Delfinų pasirodymas prasidėjo trečią. Užsiropštėm truputi aukščiau ir matyt geriau ir nesušlapsim=) Kažką jie ten išdarinėdavo… ir krepšinį su furbolu žaidė, ir šoko, ir serfingo lentas vaidino, ir dainavo… labai miela iš tikrųjų=) Puikiai praleidę laiką grįžtam namo. Vėl keltas, pietūs eiliniame restorane ir pirmyn. Nuotaikos buvo tiesiog puikios, todėl sėdėt kambaryje mes nesiruošėm ir visą likusį vakarą praleidome paplūdimyje.
Na, va, trečiadienis. Dvyliktą turiu grąžinti raktus nuo kambario. bet kol aš dar čia, nusprendžiau parašyti kaip man sekas=) Po to greit atsisveikinsiu su jūra bei draugais ir… ilgas kelias namo!=) Organizmas prigyrditas jodo, o siela maloniais prisiminimais. Namie busiu jau vakare, bet po keliu užsuksiu pasiimti bilietą į Turkiją. Ryt anskti ryte išvažiuoju… Bet tai jau kita istorija…
Štai tokia maža ir maloni sielos šventė =)))
0 Responses to “Sielos šventė…”