Kaip mes poilsiavom Alanijoje

Na tai va. Pora dienų darbo ir dar pora dienu poilsio. Poros dienų man aišku buvo per mažai ir likau dar savaitei čia. Rinktis kur poilsiaut buvo nesunku. Mano pažįstamieji dirbantys Alanijoje pasiūlė važiuot būtent ten, nes tai yra nors ir ne pats geriausias Turkijos kurortas, bet arčiau gamtos, kas yra svarbu. Dar tik atvykęs į Antaliją sutikau mano gerus pažįstamus su kuriais dirbome dvejus metus čia. Kaip paaiškėjo jie irgi turėjo laisvą nuo darbo savaitę ir sutiko važiuoti su manim ir mano kolegomis į Alaniją. Problemų kaip nuvažiuoti iki Alanijos tikrai nebuvo turint tiek pažįstamų, kurie yra visad pasiruošę padėti. Viešbutį ilga neieškojome.

Apsistojome „Kleopatra Micador“ viešbutyje. Tai trijų žvaigždučių viešbutis su labai mažais kambarėliais, bet jie yra švarūs ir tvarkingi, matyt neseniai padarytą remontą. Kieme „baseiniukas“, matyt jį darė ne poilsiui, o žvaigždutei ir puikus restoranas, puse jo po stogu, o kita pusė terasoje. Valgyti ten buvo labai malonu. Valgis labai jau kuklutis, bet jį ruošia gerai, džiugina vaisių ir daržovių gausybė. Arbūzų ir melionų mes tiesiog persivalgėm.

Viešbučio kontingentas: vokiečiai, lenkai, anglai, čekai ir rusakalbiai turistai iš Baltijos šalių. Mane labai nustebino, kad rusakalbiai elgėsi kultūringiau, negu tikri lietuviai, latviai ir estai, ypač estai visąlaik griebdavo bendrą padėklą ir nešė į savo stalą, bet tai nė kiek negadino nuotaikos ir malonaus įspūdžio. Labai dėmesingas personalas, tik rusiškai susikalbėt su jais buvo gan sunkoka, tiksliau visai nesusikalbėdavome. Jeigu važiuoji į šį viešbutį turi kalbėti angliškai arba vokiškai. Gerai, kad esu toks gabus kalboms. Bandėm susikalbėti turkiškai, kažkas gaudavosi. Kartą per savaite buvo rengiamas šou „Turkiška naktis“.

Truputi papasakosiu apie ekskursijas. „Turkiškos naktys“. Bjaurumas bjauriausias. Visų pirmą karavan-saray pastatas kur rengiamas šis šou nėra tam skirtas. Ilga ir siauri patalpa, viduryje scena, kairėje ir dešinėje stovi stalai palei sienos. Gaunasi, kad sceną matyt tik sėdint už pirmų stalų. Toliau tu matai tik ketvirtojo žmogaus krutinę:) Švediškas stalas baisus. Valgio mažai ir jis visai atšalęs, ant stalų nėra vietos net padėt lėkštę. Personalas chamiškas, jų tikslas parduoti jums kokteilį dešimt eurų už stiklinę, jie taip užsiėmę šiuo darbu, kad apie kitas savo pareigas pamiršta. Šou irgi nieko ypatingo. Tautiški šokiai, pilvo šokis kuriuo metu būtina ką nors iškviesti į sceną, kaukaziniai šokiai. Pilvo šokį šoka profesionalei, bet antrame plane lėlės kuriuos net judėt nemoka. Dieve, iš kur jas ištraukė?

Dar mums nepatiko akvaparkas. Kodėl? Suaugusiems tik 7 „kalneliai“ iš jų 4 mokami, t.y. nemokami, bet jeigu nori pavažinėt reikia pirkt ratą kuris kainavo $5 žmogui. Labiausiai man patiko boat tour. Į jį mes važiavome visa kompanija. Ne pirmas kartas, bet vis tiek labai įdomu. Visą dieną vežioja ant laivelio, rodo įdomias vietas, leidžia išsimaudyti vidury jūros ir prie uolų, išteplioja moliu,skaniai maitina. Šiaip turas kainuoja maždaug apie $25 (įskaičiuoti gėrimai ir pietūs), bet turistai dažniausiai skuba pirkti. Iš pradžių reikia derėtis. Jeigu kainą nemažina, galima praeit toliau. Centre jų yra šimtai. Be to su turku, kuris siūlo turus, galima bandyt užsimegzti pokalbį, jiems tai labai patinka ir galbūt jie padarys jums akciją. Mūsų turas kainavo $23. Pirkti mes irgi truputi paskubėjome, nes neturėjom laiko, todėl gavosi, kad patekome į „internacionalią“ grupę su angliškai kalbančiu gidu. Gidu buvo turkas, vos-vos kalbantis angliškai, suprasti ką jis nori pasakyti išties labai sunku, bet mums svarbiausia buvo aišku ne ką jis sako, nes atmintinai ir patys žinome, bet pats procesas – jūra, vėjelis…

Taip pat pavažinėjom kvadraciklais. Kai mus atvežė į bazę, mes buvome truputį nustebę, kad iš pradžių instruktorius patikrino kaip mes vairuojam, o po to tik leido važiuot. Su mumis kartu buvo vokiečių porelė ir instruktorius pasakė vokietei, kad ji turi vairavimo problemų, todėl pasodino ją į vaikino motociklą, grąžinęs puse kainos. O tai jau kažkas nerealaus Turkijoje. Pagaliau ir mus įsodino į visai jau sudaužytus kvadrus. Iškart įvažiavau į priešais mane važiuojantį motociklą. Kaip pasirodė neveikia stabdžiai. Turkai patikėjo ir davė kitą, ne geresnį. Po truputi stabdyti jis pradėdavo tik po 7 metrų po stabdžių paspaudimo. Aš galvojau, kad nieko baisaus, tiesiog laikysiu didesnę distanciją. Važinėti po miestą buvo visai nieko, tiktai su mumis važiavo mamytė su vaikučiu iš Tolimųjų rytų. Pirmame posūkyje jie griuvo ir instruktoriai (jų buvo du – tėvas ir jo 10-metis sūnus, Šumacheris) persodino juos į savo kvadrą. Po to nuvažiavome į kalnus. Galvojau, kad tai ppc iš didžiosios raidės. Tai buvo siauras, vingiuotas keliukas… fone 70-80 metrų skardis su neveikiančiais stabdžiais! Iškart prisiminiau tekstą lapelyje, kurį pasirašėm prieš išvažiuojant. Aš jos neskaičiau, bet bendra prasmė jo tokia, kad jeigu kas nors su manimi atsitiks kaltinkit tą kuris sugalvojo važiuoti – Dovilę. Ši gražuolė ypač pavojingose vietose garsiai klykdavo „tik išlikt gyva“ o aš jai rimtai pasakoju iššokimo iš kvadro seka jeigu mes visgi krisim. Vienu žodžiu, mes išgyvenome. Už tai mus nuvežė į rojišką vietą kuri vadinasi Carabinery picnic – vieta netoli upės su nedideliu kriokliu, kur galima maudytis, yra staliukai kur galima atsipalaiduoti, pailsėti, nusiraminti. Atgal važiavom normaliu keliu, bet vis tiek dvi mašinos sugedo, jų tarpe buvo ir mano kvadras. Bet kaip bebūtų keista visai mūsų grupei labai patiko pasivažinėjimas, mes ilgai spaudėm rankas instruktoriui bei jo mažajam lenktynininkui.

Priešpaskutinę diena vieni nusprendė pasilikti Alanijoje ir pasideginti paplūdimy, o kitą mūsų dalis kartu su manimi nusprendė važiuoti į daivingą. Tai buvo viena iš įdomiausių poilsio dienų, todėl pabandysiu aprašyti viską nuo pradžios iki galo su visomis smulkmenomis.

Daivingu užsiimu maždaug pusantrų metų. Per tą laiką nėriau daugiau nei dešimt kartų kol dirbau bei atostogavau Turkijoje, Egipte, Arabų Emyratuose.

Nardymas man yra labai įdomus užsiėmimas ir nesvarbu kur neri ir ar yra į ką žiūrėti, jeigu vanduo skaidrus – jau gerai. Pats svarbiausias malonumas – nesvarumo ir absoliučios laisvės būsena. Bet nors vandeny jaučiuosi ramiai ir komfortiškai, svarbu nepamiršti to, ką išmokai daivingo kursuose. Su šiomis mintimis mes traukėm į daivingą. Važiavom be iliuzijų, nes jau prisigirdėjom apie turkišką pofigizmą.

Taip ir buvo: jokios organizacijos, įranga – kaip pasiseks, būtinai reikia tikrinti, jeigu ruošiesi nerti į 18 metrų gylį.

 

Pirmo daivo metu liemenės pripūtimo mygtukas užstrigo ir gavosi, kad jis buvo įspaustas, todėl reikėjo jį  traukti rankomis (tiems kurie nežino, kai mygtukas paspaustas, liemenė prisipučia oro ir žmogus išplaukią į vandens paviršių). Buvo dar viena problema: infliatoriaus reguliatoriaus žarna, kuri prisijungia prie liemenės infliatoriaus, visąlaik ir gan stipriai nuodijo orą. Į mano žvilgsnį instruktorius nusišypsojo – „no problem“ – ir mes pradėjo nerti, kuriuo metu prisimindavau ženklus „nėra oro, duok pakvėpuoti“ ir išnirimo taisykles.

 

Pirmas nardymas buvo planuotas į 8-9 metrų gylį, antras – 18 metrų. Mūsų „specialistų“ su sertifikatu susirinko maždaug dešimt žmonių. Į pirmą daivą plaukėm po vieną, t.y. visa banda, turbūt dėl mažo gylio. Viduržiemio jūra nenuvylė mūsų, buvo labai šilta ir skaidri. Žymybės – dideli ir maži akmenys, kriauklės, dumbliai, žuvys.

 

Po pietų – nėrėm antrą kartą, bet jau kitoje vietoje. Turkijoje būtina turėti žvalgybininko įgūdžius kad galėtum sužinoti, kada neria tavo grupė. Įrangą šįkart patikrinau – gera, nauja, viskas veikia, oro daug – 180 bar. Šįkart plaukėm po du. Su manim nėrė jauna mergina. Nėrėm. Po penkių minučių roko manometrą (iškart matosi kad naujokas) – pas jį 50 bar. Pagal saugos techniką jeigu 50 reikia išplaukti į paviršių. Pranešu instruktoriui, jog yra problema. Instruktorius nuima įrengimą. Mergina stovi ir nesupranta kas dedasi.

 

Užsegiau vaikinui diržą, pataisiau vamzdelius, žiūriu mergina vis dar kaip nesava. Nusišypsojau – plaukėm toliau. Po dešimties minučių matau prieš akis jos manometrą – 40. Rodau instruktoriui. Jis nežino, kaip tai galėjo atsitikti. Daviau merginai savo oktopusą, pradėjom kvėpuoti iš vieno balono. Priplaukėm prie kažkokios olos, tenai po vieną, o mes žiūrim iš toli, ola maža, o mes kartu netelpam. Štai jums ir 18 metrų. Paplaukiojom vėl 8 metrų gylyje. Po kurio laiko mergina atsikabino. Tada jau buvo linksmiau. Praplaukėm po laivu – labai įdomu.

 

Palyginimui – kateris daivingui Egipte turėjo dvejus denius, o Turkijoje mes plaukėm į daivingą ant dviejų jachtų – viena nardimui, kita poilsiui.

 

Nardimų organizacija: Egipte – 10, Emyratuose – 10, Turkijoje, deja – 6.

Įranga: Egipte – 10, Emyratuose – 10, Turkijoje – 7.

Instruktoriai: Egipte – 8, Emyratuose – 10, Turkija – 8.

Vanduo: visiem po dešimt.

 

 

Taigi geriausias daivingas yra Egipte, galima nardyti ir Emyratuose, bet Turkijoje žiūrėt pilvo šokį vis i geriau

 

Ah, taip, taip. Visai pamiršau. Visi gėrimai – už papildomą kainą.

 

Viskas, rašyt yra dar apie ką, bet daugiau nėr jėgų… Jeigu turite klausymų būtinai rašykit į skype, bandysiu atsakyt. HOŞÇA KALIN

Infoturas

Kiekvieną pavasarį ir rudenį, o kartais vasarą turizmo agentūrų projektų vadovai skubiai ruošiasi į kelionę. Žmonės tuo tarpu galvoja „važiuoja už kapeikas į bet kurią šalį, gyvena geriausiuose viešbučiuose, maitina daug ir skaniai, pora ekskursijų“… Daug kas nori patekti į infoturą. Ir patenka. Per giminaičius, draugus ir pažįstamus. Paskutiniu metu turas laikomas sėkmingu, jeigu tokių žmonių mažiau pusės. Kiek pastebėjau į infoturą važiuoja 3 kategorijos žmonių:

-          žmonės, kurie važiuoja tik dėka jų pažįstamų;

-          projektų vadovai arba menedžeriai norintys gerai praleisti laiką ir pailsėti;

-          menedžeriai, kuriuos laukia tiek darbo, kad nėr laiko net atsipalaiduoti.

Su tais kurie važiuoja „ne dirbti“ viskas aišku pasidaro jau pirmą dieną. Dauguma iš jų audringai reaguoja į informaciją, kad viešbučius reikės apžiūrinėti visą dieną. Draugai ir pažįstami juos matyt neperspėja. Bet dažniausiai jie tyli, nes supranta savo padėtį.

Menedžeriai atvažiavę čia “chaliavint” daro kitaip – po vienos kitos viešbučių apžiūros pradeda mausti arba išsisakinėja savo nuomones apie tai, kad jau laikas važiuot prie jūros, esą viską žinantys ir be apžiūrų. Bando „apžavėti“ gidą. Ir dažniausiai pasiekia savo tikslą. Sunkiausia, žinoma, tiems kurie važiuoja dirbti. Neseniai grįžau iš inforturo.  Nors jau ne sezono pradžia, bet vis tiek. Nesakysiu kelionių organizatoriaus vardą, su kuriuo kartu važiavom, taip pat kaip ir mūsų – labai žinomą firmą, todėl kad istorija buvo visai tipiška.

Pirmi siurprizai prasidėjo dar Vilniuje. Turą ieškojau priekabingai, todėl kad reikėjo apžiūrėti konkrečius viešbučius su kuriais aš jau dirbau, bet nemačiau. Patikrinęs programas, apmokėjęs turą, pradėjau ramiai laukti skrydžio. Prieš išskrendat, vakare pasiėmus bilietus, o kartu gavau turo programą. Ji žymiai skyrėsi nuo pirmojo varianto. Visas regionas – Sidė faktiškai už regėjimo lauko, dvi dienos maitinimo, pusiaupensionas, vietoj pensiono, kurį mums žadėjo iš pradžių.

Turizmo agentūroje mane nuramino, kad ši programa tik vaučeriams, o mes važiuosim į turą, kuris buvo aprašytas pirmame variante. Pasiūliau visgi perduoti pirmąjį programos variantą gidui Antalijoje. Ir tai buvo mano pirmoji „klaida“. Vadovas, gidas ir didelė grupės dalis atidžiai apžiūrinėdavo mane, kaip vabalėlį po mikroskopu, tikėdamiesi, kad atvažiavę į viešbutį viskas išsipildys. Bet tai, kad kitądien aš vėl paprašiau vadovybę surasti galimybę ir parodyti viešbučius, apie kuriuos buvo kalbama anksčiau, sukėlė žmonių pasipiktinimą. Ir nors pora žmonių palaikė mano prašymą, vadovybė ir gidas buvo nevisai patenkinti. Skelbiant trečios dienos programą, Vilniaus turizmo agentūros atstovas išlaikė pauzę ir pasakė , kad „daugumos“ menedžerių prašymų mes aplankysim pora viešbučių. Grupės vadovo ir gido pozicija mane stebino. Į visus klausimus aš gaudavau atsakymą „o dauguma mano kitaip“.

Dabar aš supratau kas tai yra būti dėmesio centre. „Dauguma“ bandė sužinoti kas aš ir iš kur, ar dirbu turizme ir pan. Pasirodo, kad aš dirbu Vilniaus turizmo agentūroje be to didžiausioje šalyje. Už nugaros išgirdau replikas tipo: „Pasiėmiau jo vizitinę, kažkoks menedžeris. Vėliau išsiaiškinsime“. Trečią dieną vienas vyrukas nusprendė pastatyti mane į vietą.

-          Sakote, kad atvažiavote čia dirbti?

Atrodo mano atsakymas buvo netaktiškas:

-          Taip. Aš neplanavau atostogų, atvažiavau dirbti.

-          Asmeniškai aš atvažiavau čia ilsėtis ir kiti taip pat todėl prašau netrukdyti mums mėgautis atostogomis. Manau mes susitarėm!

-          Kaip gi jus pardavinėsite viešbučius nematant?

-          Na, kaip nors parduosiu.

Mes nesusitarėm. Nors, jam tai buvo jau ne galvoj. Kitas dvi dienas daugiau nei pusė grupės nevažiavo apžiūrinėt viešbučius, o visą dieną gulėjo paplūdimyje, degindamiesi, gerdami alų ir kitus stipresnius gėrimus, nes viešbutis kuriame mes gyvenome dirbo „viskas įskaičiuota“ sistema. O mes, „mažuma“, kiekvieną diena, nuo ryto iki vėlaus vakaro lankydavom viešbučius. Vadovas ir gidas visąlaik skubino, juk jiems irgi norėjosi pasimėgauti saule ir jūra.

Paskutinę dieną grįždavome jau į Antaliją. Pailsėjusi „dauguma“ derėjosi ir pirko suvenyrus, o mes, kas dirbo visą tą laiką buvome taip pavargę, kad iš tikrųjų norėjosi tik poilsio, pagulėti pliaže, truputi atsipalaiduoti. Be to, atvažiavus atgal į Vilnių ryte kai kuriems reikėjo į darbą. Gidas buvo kitos nuomonės. Juk „dauguma“ jį palaikydavo. Bet… kam aš apie visą tai pasakoju? Niekai. Dabar visi supranta kas yra infoturas. Menedžeris bando pažinti šalį, darbo su viešbučiais sąlygas, žino kiekvieno pliusus ir minusus. Pardavimai auga. Patenkinti visi. Bet dažnai gidai (ne vadovai) „priimančios pusės“ pasiruošę dar kartą priminti, kad jokių pretenzijų dėl programos ir viešbučių reikšti nereikia. Mat firma ir taip nemokamai vežioja, maitina ir apgyvendina viešbučiuose. Reikia  būti dėkingais. O turizmo agentūros menedžerė  - grupės vadovė į mano repliką apie antisanitariją viešbutyje , kur mes gyvenome, atsakė: „Nikas nieko nedarys ir kalbėti apie tai kvaila! Aš atvažiuočiau pas jus į svečius ir pradėčiau viską kritikuoti“. Atrodo ji net ir nesuprato, kad mes norėjome padėti jos firmai pašalinti trukumus. Turistai ne svečiuotis į viešbutį važiuoja, o moka didžiulius pinigus.

Na, o kalbant apie nemokėjimą, tai darbo sezonas su turo operatoriumi moka už viską. Ir patys viešbučiai dažnai nemokamai apgyvendina „info“ grupes. Mes, turizmo agentūros, mokame už reklamas, bandom įtikinti klientus važiuoti būtent į šį viešbutį, tikim kiekvienu turų operatoriaus žodžiu, patys priimam turisto pretenzijas. Be to ir dirbam nemažai.

Tipiškos infoturų problemos iš turų operatorių pusės: siųsti grupių vadovams atsitiktinius menedžerius, kurie nenori ir negali kontroliuoti kaip laikosi turų programų. Visų pirmą dėl to kenčia patys turų operatoriai. Pavyzdžiui, keli mano pažįstami irgi menedžeriai, principingai nuo praeitų metų nedirba su 2 turų operatoriais. Vieno vadovė atsisakė dirbti su grupe, o rezultate gavosi, kad šalį ir viešbučius po kurio laiko praktiškai neatpažino. O merginos menedžėrės iš kitos firmos viešbučių apžiūrimo metu fotografavo vieną kitą… khm… taip sakant, ne visai padoriose pozose.  Nei į viešbučio menedžmentą, nei į „priimančios pusės“ atstovus , nei į mus, paprastus turo agentus jos nekreipė jokio dėmesio. Bet dauguma su manimi dabar sutiks – dėl netvarkos, chaoso firmoje gali ir ne tik gali, bet prasideda problemos su turistais. Turizmo agentūroms normos variantu tapo žiūrėti į infoturą, kaip į chaliava ir siūlyti ją savo giminaičiams, artimiems ir pažįstamiems. Kaip rezultatas, dauguma važiuoja į infoturą kaip turistai poilsiauti. Turo programa trumpėja, o normaliam menedžeriui sunku dirbti.

Kaip gi spręsti visas šias problemas. Tariausi su menedžeriais, kurie nuolat važiuoja į infoturus. Štai pora pasiūlymų:

-          turų operatoriams reikia siųsti į infoturus rimtus, žinančius šalį menedžerius;

-          kontroliuoti vietoje kiekvieno menedžerio darbą. Jeigu menedžeris atvažiavo ilsėtis išskaityti iš agentūros visą sąskaitą už „turisto“ poilsį šalyje.

-          galima pasirašyti sutartį su agentūrą, kad jeigu, pavyzdžiui, bus sutrumpinta turo programa tegu moka agentūrai turo kainą arba dalį kainos.

Jeigu įvesti tokias griežtas taisykles gal atsitiktinių žmonių infoture nebus arba jų skaičius tiesiog sumažės.

 

Sielos šventė…

Palikęs trumpam darbą, namus nusprendžiau įgyvendinti savo svajonę. Jūra… poilsis… saulė… Po ilgų ir sunkių dvylikos mėnesių darbo norisi ne Kanarų ar Kipro, ne Turkijos arba Egipto su penkių žvaigždučių viešbučiais. Norisi ramaus sielos ir kūno poilsio, atstatyti jėgas. Geriausiai į šį vaidmenį tiko mūsų Lietuvos kurortai – Nida, Pervalka, Preila, Šventoji, Juodkrantė, Palanga… Na ką, startuojam?

Startavome mes gan vėlokai, maždaug pirmą. Sekmadienis… nuostabus jausmas… rytoj darba diena, o tau nereikia sukt sau galvos kaip keltis šeštą ryto ir pan. Trumpas sustojimas degalinėje, padangų patikrinimas, pora sumuštinių ir Red Bull’as – šlykštybė baisiausia, bet darbas pripratino prie šio baisaus skysčio. Važiavom truputi padidintu greičiu… supraskit, naujutėlė bmw 3 galinga, gyva… Ir va 350 kilometrų per tris valandas su visais posūkiais ir greičio apribojimais.

Palanga…

Ir sovietų laikais Palanga buvo pačiu mylimiausiu Baltijos kurortu. Palangoje gydo pati gamta: jūra, pušies kvapas, saulė, smėlis… O žinote kad privers jūs su džiaugsmu prabusti net po bemiegos nakties, net po sunkios darbo dienos, išlipti iš lovos, nusišypsoti ir pragyventi dieną su gera nuotaika? Paukščių čiulbėjimas už lango… Ir štai pabudimas saulėta diena, už lango dainuoja paukščiai, toli nuo civilizacijos – štai yra paprasta, žmoniška laimė.

… būna kad sekasi… na, tiesiog nerealiai sekasi. Ir tąkart mums sekėsi, gal todėl, kad prieš išvažiuojant, kelią perbėgo juoda katė arba likimas nusprendė palepinti, bet sekėsi. Visų pirmą, žydras dangus ir ne vieno debesėlio, o tai yra labai retas reiškinys Lietuvoje. O čia taip gražu, taip gražu, kad akį rėžia. Ir nesvarbu, kad šaltoka, nesvarbu, kad žemė šalta ir šlapi po lietaus. Mes juk neieškom lengvų kelių Išnešėm iš kambario apklotą, patogiai įsitaisėm kopose. Vakarui artėjant visi kartu nusprendėme nuvažiuoti į Klaipėda.  

Aura Klaipėdoje kažkokia keista – kiekviename pastate, kiekviename akmenėlyje matai istoriją, o namai tarsi prisigėrė vokiškos kultūros ir tai nesunku pastebėti – fasadai, langai ir t.t. Restoranų čia mažai, dauguma iš jų jazz klubai, alaus barai, bet ne to lygio, kur bastosi girti vyrukai, o tikri, vokiški, su gyva muzika, filtruotu alumi, paslaugiomis ir apkūniomis padavėjomis. Į vieną tokį mes užėjome pavakarieniauti. Mums pasiūlė vietą antrame aukšte prie didžiulio lango. Pro langą buvo matyt gatvelę, savybingą senoviniams Lietuvos miestams. Puodelyje – kapučino. Taip patogu, kad net nenorisi, kad šis vakaras pasibaigtų.

Antradienio rytas – priešpaskutinė mano trupių atostogų diena. Paprastai tokiomis akimirkomis pradedi daug galvoti, kažką mąstyt, liūdėt, kažką nespėjai padaryti, kažkur nueiti, kažką pamatyti, be to ir pasaka kada nors baigiasi, vėl miestas, vėl šiokiadieniai, darbas… BET… liūdesio nebuvo… buvo džiaugsmas, ramus ir patenkintas džiaugsmas. Gal todėl, kad diena, dar visa diena priekyje ir ją reikia pragyventi. Bet kaip? Po ilgų apmąstymų mes nusprendėme nuvažiuoti į Klaipėdą ( vėl ) ir aplankyti jūrų muziejų. 

Jūrų muziejuje buvau vieną kartą ir tą prieš aštuoniolika metų. Pats stebiuosi, bet puikiai viską prisimenų, bet labiausiai… pingvinus. Juokingi gyvūnėliai. Ir štai antras kartas po tiek metų… išties įdomu. Automobilį palikome stovėjimo aikštelėje prie uosto, nupirkome bilietą į keltą. Ir štai mes Kuršių nerijoje. Nuo karietos mes atsisakėm. Iki muziejaus du kilometrai pėsčiom. Bet kam be reikalo gailėti savo kojų?=) 

Taigi. Anksčiau muziejus buvo fortu. Dabar tai muziejinis kompleksas: Jūrų muziejus ir akvariumas; Kuršių nerijos gamtos muziejus ir delfinariumas. Delfinų pasirodymas prasidėjo trečią. Užsiropštėm truputi aukščiau ir matyt geriau ir nesušlapsim=) Kažką jie ten išdarinėdavo… ir krepšinį su furbolu žaidė, ir šoko, ir serfingo lentas vaidino, ir dainavo… labai miela iš tikrųjų=) Puikiai praleidę laiką grįžtam namo. Vėl keltas, pietūs eiliniame restorane ir pirmyn. Nuotaikos buvo tiesiog puikios, todėl sėdėt kambaryje mes nesiruošėm ir visą likusį vakarą praleidome paplūdimyje.

Na, va, trečiadienis. Dvyliktą turiu grąžinti raktus nuo kambario. bet kol aš dar čia, nusprendžiau parašyti kaip man sekas=) Po to greit atsisveikinsiu su jūra bei draugais ir… ilgas kelias namo!=) Organizmas prigyrditas jodo, o siela maloniais prisiminimais. Namie busiu jau vakare, bet po keliu užsuksiu pasiimti bilietą į Turkiją. Ryt anskti ryte išvažiuoju… Bet tai jau kita istorija…

Štai tokia maža ir maloni sielos šventė =)))

Šaltas raky

Dievinu raky. Visi, kas mane pažįsta, žino tai. O kas nepažįsta, tuoj sužinos. Geras raky tai: raky, vanduo, ledas ir tai, ką galima pakramsnoti (riešutai, vaisiai, popkornas ir t.t.). Ir šį nacionalinį gerimą galima rasti ir nupirkti visur. Na, beveik visur. Nuvažiuokite į Batmaną ir pabandykite nupirkti butelį tenais. Tai nėra lengva. Tik kelios parduotuvės gali pardavinėti alkoholį. Ir surast barą ar restoraną, kur jūs galėsite mėgautis tuo viešai? Pamirškite apie tai. Tai jums ne Iskenderunas, kur užsakote raky restorane ir po kelių sekundžių (net jeigu jūs norėjote tik stiklinę) butelis jau ant jūsų stalo. Alanijoje irgi labai lengva rasti tą “liūtų pieną”. Beveik visuose restoranuose, baruose ir supermarketuose galite rasti raky visokiausių tipų bei didžių. Bet žiemą atsiranda viena problemėlė. Dažnai pasitaikoma, kad restoranuose nėra ledo. O jūs tikriausiai pagalvojote, kad turėtų būti atvirkščiai, juk žiema mums dažniausiai asocijuojasi su ledu. Jie sako: “Žiema. Jau pakankamai šalta.” Bet prie ko čia TAI? Dažnai jie man sako “Rytoj bus ledas”. Kartais būna, kad po mano išsisakimų vienas iš padavėju priverstas eiti į parduotuvę pirkti ledą. Puiku, bet rasti Alanijoje parduotuvę, kur yra pardudodamas ledas yra labai nelengva todėl dažniausiai man tenka gerti raky be ledo, o tai nesuteikia man jokio malonumo.

Į sveikata!

Kodėl Turkija? Labai dažnai girdžiu šį klausimą. Na, tuo tarpu kol yra daugybė atsakymų, atsakau “o kodėl gi ne?” Šiuos du žodžius taip pat galima naudoti ir kitose situacijose. Pavyzdžiui, kada jus ieškote ko nors turguje arba jums nepatiko pardavėjo kaina, o jis sako “kodėl?” Patikėkite, jeigu atsakysite jam “kodėl gi ne?” pardavėjas pasijus supainiotas ir galbūt sutiks su jūsų salyga.

Alanijos valdžia daro viską kas yra įmanoma, kad nuramintų turistus. Ne visi supranta turkų norą įtikti. Kartais eidami gatve jūs gali sustabdyti turkas ir siūlyti jums užeiti į jo parduotuvę. Jeigu jūs nenorite tereikia pasakyti du žodžius “param yok”. Tai reiškia “aš neturiu pinigų”. Po šių dviejų turkiškų žodžių pardavėjas tik nusijuoks ir priims jūsų atsisakymą.

Šiandieninėje Turkijoje, o ypač turistų centruose, turistai gali rasti viską, ką norėtu išsivežti namo kaip suvenyrą, Tačiau to nepasakysi apie alkoholi, ne visus alkoholinius gėrimus galite rasti Turkijoje, o ir patys turkai net nėra girdėję apie tokius. Pavyzdžiui “advocaat” – kiaušinio trynio ir brendžio mišinys. O dar įpilkite į jį ledų ir šokoladą ir gausis… nepakartojamo skonio kokteilis… Mmm…

Tai va, neseniai važiuodamas į Turkiją norėjau pasiimti su savimi “Advocaat” butelį, bet muitininkas oro uoste nesutiko praleist mane ir aš buvau priverstas palikti butelį jiems. Kodėl? Kadangi neštis su savimi gėrimus į lėktuva yra draudžiama. Aš tai puikiai žinojau, bet nežinojau, kad taip jau griežtai! Klausimas “Kodėl ne?” Europoje neveikia. Butelį teko atiduoti muitininkui o man iš paskos: “Dar viena idiotas galvojantis, kad gali taip lengvai ignoruoti mūsų taisykles”.

Vos nepamiršau dar vieno – skutimosi kremas. O Dieve, aš norėjau pasiimti pavojingą skystį su savimi į lėktuva? Neturėjau jokio pasiaiškinimo. Negi aš skusčiausi vos tik atskridęs į Turkiją? Oro uoste? Be to skustuvas buvo gerai sudėtas ir gulėjo lagamine. “Tai – plakta grietinėlė,” sakau. Gerai, kad patikėjo, o galėjo konfiskuoti.

Visą kelia juokiausi. Įsivaizdavau sceną – prizas patiems doriausiems muitininkams – “advocaat” butelis ir skutimosi kremas su turkišku užrašu. Europos muitininkai moka skaityti turkiškai? Atrodo žodis “Creme” buvo pripažintas internacionaliniu žodžiu. “Ei, gal dar koks nors idiotas galvoja, kad gali taip lengvai ignoruoti mūsų taisykles?” Cha, cha… į sveikata, pone muitininke!:)

Draugai

Pirmą kartą kai aš atvykau į Turkiją ( Alaniją ) aš nežinojau kas čia vyksta. Visi buvo labai draugiški ( gal net pernelyg ). Viskas prasidėjo iš pradžių oro uoste, po to gatvėse, parduotuvėse, restoranuose ir viešbutyje – mane supo labai draugiški žmonės. Bet pirmomis dienomis man visa tai atrodė įtartina. “Toks draugiškumas neegzistuoja. Gal žolėjė kur slypi gyvatė?” galvojau. Buvau maloniai nustebintas, Tokį pat draugiškumą pajutau turo po Turkiją metu praeitais metais. Vos tik mes atvažiavome į autobuso stotį pajutau, kad kažkas norėjo man padėti.

Turkai dažnai sveikinasi su manimi (ir ne tik su manimi) pridurdami “mano draugas”. Mes nesame draugai, o tam, kad jais taptume reikia laiko. Bet vistiek man malonu. Bet kokiu atveju turkai turi daug “draugų”. Galbūt jų kalba žodis “draugas” reiškia tą patį ką ir žodis “pažįstamas”? Norėjau įsitikinti ir nusprendžiau pažiūrėti į žodyną. Draugas: “vyriškos lyties žmogus, senas pažįstamas”.

Žinau, kad turkai turi nors vieną gerą draugą. O tai yra – mobilusis telefonas. Turkas be mob. telefono nelaimingas. Mobilusis čia būtinybė. Susisiekti su šeima, draugais ir, be abejo, drauge iš užsienio. Visai neseniai girdėjau, kad Turkijoje yra maždaug 38 milijonai užregistruotų mob. telefonų. Žinokit, negaliu neparašyti apie parduotuves kurios prekiauja telefonais, tiksliau apie vieną, pačią idiotiškiausią. Tai buvo Antakijoje ( Hatay ). “Second hand” telefonai buvo parduodami ant vežimėlio ir jų kainą… kiek prisimenu buvo 20 turkiškų lirų, o tai yra tik 34 litai Kadangi yra daug vogtų telefonų vasario mėnesį mobiliųjų rišių paslaugų tiekėjai paskelbė, kad visi 500,000 neužregistruotų mob. ryšio vartotojai neteks galimybės naudotis jų paslaugomis.

Ech, sudie, puse milijono draugų…

Sveiki atvykę į rojų

Prieš 2000 metų Bergamos karalius Attalas įsakė savo pavaldiniams surasti rojų žemėje. Po kelių mėnesių pavaldiniai grįžo su gera žinia: “Jūsų įsakymas buvo įvykdytas, mes radome rojų…” Karalius atvyko į tą vietą ir apstulbo iš nustebimo. Aplink jūra žydra, žalias miškas, auksinis jūros krantas ir virš šios grožybės ryškiai šviečia saulė. Karalius davė šiai rojiškai vietai vardą – Attal…

Laikui bėgant pavadinimas pasikeitė ir atsirado dabartinė Antalija.

…taigi, sveiki atvykę į rojų, sveiki atvykę į Antaliją. Antalija traukia turistus iš viso pasaulio savo jūra, pliažais, saule ir nuostabaus grožio gamta. Jūs būtinai būsite apžavėti pamatę muziejus bei senovinius miestus, tokius kaip Termes, Fazelis, Perge ir Aspendos.

Įvairūs sportiniai bei kultūriniai renginiai padės jums įdomiai ir naudingai praleisti savo laiką. Jūsų poilsis taps dar įdomesnis jeigu jūs užsiimsite trekingu, raftingu, jodinėjimu, išbandysite jeep safari, pasigrožėsite Toro kalnais. Miestas labai turtingas sportiniais ir kultūriniais renginiais. Kai kurie iš jų gali jūs sudominti: teatrai ir simfoniniai koncertai, kinas ir rally lengtinės – dešimtys pačių įvairiausių variantų.

Antalijoje tiek daug pramogų, nuo ko gi pradėti?… Pavyzdžiui, vasaros pradžioje jūs galite paslidinėti Saklikente. Paplaukioti ant plausto, pamatyti senovinį miestą Selge, netoli nuo upės Kopriučai, susipažinti su Sillium miestu. Nuvažiuoti į Side, atsikvėpti Manavgate, pamatyti sanovinį Olimpą, pasivaikščioti po kedrų medžiais, nгkeliauti į Idebesą. Toliau. Jūs galite pasigrožėti Arikandės teatru, visai netoli Finike miesto, paragauti upėtakio, užeiti į šv. Mikalojaus (Saint Nicholaus) bažnyčią Miroje.

Jeigu jūs norite grįžti į savo šalį su naujais įspūdžiais, neleiskite visą savo laiką viešbutyje. Nepraleiskite beprotiškų nakčių Antalijoje. Leiskitės į kelią, teišsipildo jūsų svajonės apie poilsį Turkijoje!

Sveiki visi

Sveiki! Mano vardas yra Danielius aka Vj_Danny. Aš daugiau nesu novaturo atstovu Turkijoje, mano vietą užėmė jauni ir gražūs berniukai ir mergaitės Dabar aš esu turizmo projektų vadovas, organizuoju turizmo padalinio darbą, pasisidedu prie projektų kūrimo ir įgyvendinimo, sudarau kelionių maršrutus bei poilsio programas. Štai taip. Turizmo srityje dirbu jau beveik 3 metus ir gan sekmingai. Jeigu turite klausimų susijusių su mano darbu prašom rašyti vjdanielius@yahoo.com, bet geriau nerašykit ir netrukdykite dirbti O dabar apie blogą. Publikuosiu čia viską, kuo aš domiuosi. Ne faktas, kad tai bus TIK kelionės. Turių daug įvairiausių pomėgių (sportas, vakarėliai, azartiniai žaidimai ir t.t.), nors didžiausias iš jų yra, be abejo, darbas Tikiuosi bus įdomu.

Visada jūsų,

Danielius